zvaigzdukas

Pasirinkimas.. tarp dviejų ar iš daugumos, kaip suprast , kad nesuklydai? Kuris teisingas atsakymas? Ir priėjus liepto galą, kaip vis dar galima neabejoti, kuris parašiutas išsiskleis, o kuris nusineš tave svaigiu greičiu žemyn, ir tėkš i žemę, tarsi atverdamas žiaurią realybę..kuri tave prarys... Ir neliks nė prisiminimo apie tave. O gal toj vienintelėj jaunoj širdyj liks tavo pėdsakai... toj paliktoj širdyj, vienišoj, vis dar tebestovinčioj tenais aukštai...laukiančioj kažko, tikinčioj ir besiviliančioj, kad visa tai netikra, blogas sapnas... Tačiau šioj neaprėpiamai didžioj širdyj pasiliks skausmas , kurį tu palikai, kurį tu sukėlei, ir nesugebėjai išssinešti. O reikėjo! Jei jau nusprendei išeit, reikėjo susirinkti visas šiukšles po savęs ir nič nieko nepalikti, nes po tavęs dažniausiai lieka prastas skonis burnoje, pamišusios mintys galvoje, kartais beprasmybė...tokia nesuprantama, kaip ir tu buvai, ir varžanti mane...jei kas gražaus ir buvo, pasiimt reikėjo ir tai, nes nieko man iš tavęs nebereikia, kaip ir tau iš manęs... o tai supranti be žodžio, be garso... matai iš akių, to baisaus žvilgsnio, tokio nereikalingo, nusiviliančio, atrodančio beprasmiškai tuščiai, tuščiai, jau nieko nebesitikinčio ir nelaukiančio, norinčio visko, tik ne tavęs...kad jis bent būtų niekinantis... ne. Jis buvo gilus , ramus ir paliktas,  suprantamas tik tau pačiam, bet aš jį supratau, įskaičiau tavam veide. Tu to nesitikėjai, nustebinau tave tau pačiam to nežinant. Matyt, vis dėl to mus rišo kažkas daugiau nei abu manėm, o gal tai dar vienas išsigalvojimas, paliktas manoj galvoj.. Gal būt būtumei pakėlęs galvą ir žvelgęs tiesiai į akis, bebaimiškai... gal visa tai skausmingiau, bet kas tą skausmą išmatuos, pasvers? Juk taip būtų buvę teisingiau, tiesiog elementaru. Bet tu bijojai tiesaus žvilgsnio, gilių mano akių, iš kurių būtumei nematęs nė ašaros, kurių tu taip bijojai..

Ir kaip dabar, po šitiek visko, tau pasakyt sudie. Ar įmanoma atsisveikint? Įmanoma, bet kartais tai būna tik jam vieninteliam suprantama forma, nieks aplinkui to nemato.Tik tu ir jis, jei tik mokės skaityt tavo veiksmus, ištartus žodžius.   Nepastebės kiti  ..taip pat kaip ir tavo skausmo, kurio niekas neįžvelgia ir niekas nesupras, nes niekas nėra tu, kad ir koks panašus ir supratingas būtų.

Išėjimas visuomet skaudus, abiem pusėm. Ir kartu toks būtinas. Neišvengiamai artėjantis ir ateinantis pamažu,  kaip vėjas iš lėto kylantis, arba vienu oro gūsiu viską nušluojantis, kaip uraganas, pakeliantis viska nuo žemės paviršiaus ir sviedžiantis aukštyn. Atsiduri kažkur ten pat, tačiau kartu viskas kitaip, nieko panašaus nebelikę. Tik tie veidai, pažįstami veidai jau žiūri į tave kitaip ir kalba kitas tiesas..ir sienos lyg tos pačios, keturios, bet jau gerokai aptrupėjusios..nebesijauti saugus net ten. Ir kas tikrasis tavo draugas? Tyla, kuri šiuo metu pasako daugiau nei bet kas galėtų, ir mėnulis, kuris nepalieka tavęs vieno..daugiau nieko ir nereikia..

Ar gali but is tiesu pasidaryt baisu,, kad baigsis laime? Taip baisu, kad neisi uzmigt, nes bijai , ka rytojaus diena atnes tau. Nepaisant to, kad jau yra rytojaus diena. Baisu, kad atmerkus akis, viskas gali pasikeist. Sirdyje nebejusi virpulio, to plazdancio drugelio ir ne tik del romantisku jausmu jis plazda ten, o del svytincios laimes, ir beabejo pasitikejimo savimi. Kas ir yra svarbiausia. Kaip si jausma islaikyt? Uzrakinti savyje? Bet tuomet jis kaip koks arbuzasapviniotas maistine plevele ims gesti ir dvokti is vidaus. Visas palimingas svytejimas tiesiog suges, supus.

 

Reikia nebijoti, ka parodis rytojaus, gyventi sia diena ir tiketis geriausio. Istikus blogiausiam, pakelti nosi ir laukti pagerejimo. Nes viskas blogai testis negali. Visada buna laiminga pabaiga .

Gyvenimas, tarsi ratas, uzsuktas ratas. Visas tawo mastymas , mintys, darbai, elgesys, viskas po kiek laiko atsisuka pries tawe pati . Jei buvai feministe, dabar susipratusi, kad taip nieko gero nebus, pasikeitei, ir shit , gyvenimas tau atsisuka pries tawe pati toj pacioj situacijoj. Vaikinas, norejes su tavim buti, tawe myleti ir garbint, I tawo puse bejausmiskai ziuri, o tau skaudu…

Kaip zemai galima nusiristi ? Cia kaip is kurios puses paziuresi J Nesiseka nei moksluose, nei darbe – pazymiai , uzdarbis krinta ir tikrai nekyla L meileje… kokioje dar meileje, jos is vis nera ! O tai skaudu, nes kiekvienas nenori buti vienas, bent koki artima zmogu tureti pasonej. O jei jo nelieka? Lieki vienas kaip pirstas, ir krenti dar zemiau .. Idomu, o ar kadanors kas nors sustabdys tawo nusiritima zemyn ? Ar imanoma taip ? Kuo mzemiau krenti, tuo labiau juk tawo rankos leidziasi zemyn ir tu pasiduodi, galutinai pasiduodi, o tai gali privesti… privesti ir prie pacios pabaigos. Bet ar taip zmogui yra svarbu jo atlyginimas ir pazymiai, zodziu ivertinimas, ar butinai jis turi buti apsuptas zmoniu ? Nejaugi kitaip pajusti pilnatves, dziaugsmo ir laimes neimanoma? Jeigu imanoma, praneskit ,man. Noriu pakelti galva aukstyn, nepaisant to, kad nieko beveik neuzdirbu, kad nesu tinkamai ivertinama pagal sawo darba, kad mano zinios lieka nesuprastos, kad tiek daug draugu neturiu, kad tiek mazai kas klauso mane, ir dar maziau kas myli ir brangina mane…. Bet taip pesimistiskai galvoti sau leisti negalima ! Reikia tiketi ir ne tik tiketi, bet ir veikti, kad tawo bet koks darbas bus ivertintas, ir geriau ji daryti 100 procentu gerai, nei belekaip . Nes pagal siuos darbus mus zmones ir vertins J

Menulis tapo mano slyksciu veiksmu liudininkas. Tik as ir jis mato mane, bet net jis manes nesupranta... tarsi man prikaisioja, vis grumiu zvilgsniu privercia jaustis kaltai. mintys pakyla aukstyn, siekia tolyn link zvaigzdziu, bet taip ju ir nepasiekia. Kiek pesimizmo lidesio ir sawes gailescio jos mintys pilnos. O tu jautiesi taip apgailetinai. Atrodo , kad kiekvienos dienos dziaugsmas uzklues mane, toks menaks ir bevertis tampa susidurus su realiu pasauliu, o gal tai nerealu, gal tik mano sapaliones, mano kliedesiai. bet kodel jie tokie tikroviski, sunkus, slegiantys. Per sunku vienai, noris pasidalint, bet tos mintys tik sawes gailejimas, o taip nenoriu sawes gailetis, bet su kiekviena diena tas gailejimas vis dideja , gileja, vis labiau slegia, nors noretusi , kad jis dingtu. Logiskai supranti, kad tai nesamone, bet vis tik patikejus , kad tai tik issigalvojimas, gristi, tiksliau susiduri su dar vienu faktu, slegianciu... Jis tarsi zybsnis perskrodzia tawo jausmus, pasamone, tarsi krentanti zvaigzde tamsia nakties padange. Ir kitaip neimano, asara staiga rieda tawo skruostu ir vel supranti kaip skaudu, kaip gaila sawes.

Pavargau buti didele mergaite, sawarankiska. Siam dideliu zmoniu pasauly jauciuos tokia vienisa, vis bandau, tai atskleisti artimiesiems, kaio nenoriu but viena, kaip man ju reikia. Bet ir vel atsiduriu  viena, o buvimas kartu tarsi didziule grazi svajone, niekad neissipildanti, iliuzija...  Prasausi buti priimama, bet ir vel lieku nesuprasta ir atstumta, o aplink visi kartoja, kad pati atsiriboju... Ga; tai instinktas , saugotis, begti, uzsisklesti, pasijust saugiai, bet mano vienatves, uzsisklendimo sienos, tokios gleznos, jos jau nebeisgelbes mane, nes db nebe vaiku pasauly esu , o suaugusiuju, ai nepakeliama.... Buti vienaij ir nesuprastai. Jautiesi nasta visiem... ir vel priejus si taska, vel sakai sau , kartoji, kad gali but viena, nes tu stipri, nieks tawes neapsaugos ir nepades... bet tiesiog nebeturi jegu... ir vel nori but priimta i zmoniu, bendruomenes , artimuju rata.... o ten vel nesupratsa lieki atstumta, nes matai, pati pasirinkai toki likima.... ir tas ratas toks nesibaigiantis ir uzdaras. Nebezinau , kur toliau beeiti, ka bedaryti, kaip besikeisti. Pradedi galvoti, kad tikraij kiti yra teisus, sakydami, kad nusisneki , issigalvoji... Bet ar gali buti , kad einu is proto ... Ir kas yra tiesa, mano mintys , galvojimai , tikejimai, kurie vis dazniau tampa sawes gailejimu, ar kitu.... Ir tie, kitu zmoniu sakymai, atrodo tokie nerealus, nepriimtini, tik todel, kad man jie yra sunkus, skaudus, neimanomi... Nes nemoku kitaip gyventi, kaip tik besirenkant skaudesni, sunkesni  kelia, sawes skaudinima... pasilikima vienai su pasauliu kovot.... ir lieku viena, ne tdl , kad lieku viena, o todel, kad taip pati noriu, gerai to nesuprasdama ir nemokedama kitaip mastyti, kitaip galvoti.

 

Ir db vel galvosiu, kad esu stipri. Didele. PAsirengusi susigrumti su visom kliutim, jas iveikti viena, isgyventi, pasiekti, o svarbiausia islikti...  Ir vel prieinu to paties, tas pats ratas... KO NEGALI IVEIKTI, PRIVALAI ISTVERTI

Gele, nustojusi zydet...ji visad dabindavosi ryskiaspalviais ziedais, raudonais ir visuomet. Db jau ne. Ir tai turetu ka nors sakyti apie mane? Ar tai tik paprasciausia eiline gele, nieko nereiskianti? O gal j nori man ka nors tuo pasakyti, tarsi priesintusi man, stengtusi irodyt kokia esu  bloga ir kaip man reikia keistis, butinai keistis.... nes jei nepasikeisiu, jei nepasikeisu, bus ir man kaip taij gelei, nebezydesiu. Tarsi pranasauja mano bloga lemti, kuria galeciau pakeist. Juk viska galima pakeist. net ir tai. Tik va beda, reik zn , ka daryt kitaip ir jei jau tai zinai, tai kaip taip istengti padaryti, sunkiai tawo mastymas gali keistis, vis grizinet prie tu paciu sawes gailejimo daineliu, kurios gedingos ir zemos, o kas svarbiausia didziausias melas. bet smegenis tuo tiki... ir kaip kovot su tuo ? kaip dziaugtis gyvenimu ? kaip toliau gyvent? nustot gailetis sawes ir pazvelkt toliau uz tuju ribu, varzanciu ir ribojanciu? Sunku. Bet imanoma. Reikia daug pastangu , noro, ir tikejimo. Kaip sakoma, KO NEGALI IVEIKTI, PRIVALAI ISTVERTI !  

ko mes norime is gyvenimo, is sawes ... pagaliau is kitu ? kuo galime apsiriboti ? Kaip pakelti saprnus... netingeti... nedvejoti ir imtis naujos veiklos... ir kas gi trukdo ? tik keliant klausimus sau paciam , galima netyciom ir isgirst atsakyma ....

o db tik suprantu , kad man reikia kazko, ko neturiu... atrodo viskas nerealu ir staiga sugriuva, kaip kortu namelis ... ir kdl man viskas griuva , dusta, dingsta ir pranyksta... kad ieskociau... ar tiesiog dar nelaikas... bet kiek galima laukti, tiketis, galvoti... isprotesiu, issivers is manes lavina supresuotu jausmu, kurie kazkur toli toli vis nukisami ir stengiamasi apie juos pamirst, negalvot, kad tik butu geriau, bet ar pagalvoju, kas bus paskui, juk tik dar blogiau ... kaip baisu , kai dainos zodziai , melodija skalbingesne, taiklesne, nei mano pacios zodziai, bent vienas atsakymas kdl taip daznaij to slamsto klausausi... jis ateme visas mano mintis , zodzius... galiu tik tyleti ir klausytis sawo sirdies virpejimo, su kiekvienu tonu...kiekvienu istartu zodziu... liudna... net nzn kaip sau padet .. gaila daros, kad palikau irmanta, kai atitolsti nuo zmogaus, atitolsti ir nuo jo blogybiu, prisimeni tik gerus dalykus ir imi svarstuyti kdl tu tyli, kdl palikaij ji nezinioje... bet juk viskas turi tureti sawo priezasti ..

 

Reik padeti taska. dideli taska. bet ne daugtaski, kuris rodytu nepabaiga... Reikia atversti nauja lapa sawo gyvenimo, o gal jis jau atwerstas, tik man beliko su tuoo susitaikyti. Nuoo rytojaus jau naujam lape esu !

Nenoriu daug. Nesitikiu nieko. Gyvenimas fainas, nors yra daug sunkumu. Gali nusipirkti sexa, bet nenusipirksi meiles. Gali nusipirkti daktara, bet nenusipirksi sveikatos. Gali nusipirkti lova, bet ne sapna. Gali nusipirkti padeti, bet ne garbe. Sitai jau seniai visi zinom, bet...

 

Ar kada nors galvojai, kas yra skaudziausia? Pasakyti kazka ir po to gailetis? Ar nieko nepasakyti ir gailetis?

Speju, kad svarbiausi dalykai yra tie, kuriuos sunkiausia pasakyti... Nebijok pasakyti kazkam, kad juos myli... Jei tai padarysi, jie gali sudauzyti tavo sirdi... Jei ne, tu gali sudauzyti ju...

Ar kada nors nusprendei netapti pora, nes taip bijojai netekti to, ka jau turi su tuo zmogumi? Tavo sirdis nusprendzia, ka ji megsta, o ko - nea. Savo sirdziai neisakysi, ka daryti. Ji daro tai pati savaime... kai to maziausiai tikiesi arba netgi kai tu to nenori.

Ar kada nors norejai myleti kazka visa savo sirdimi, bet kitas zmogus, per daug bijojo tau leisti? Per daug musu liekame uzsidare tarp savo sienu, nes bijome rupintis per daug...del baimes, kad kitas zmnogus nesirupina tiek daug, o galbut is viso.

Ar kada nors uzgniauzei savo jausmus kazkam, nes tavo baime buti atstumtam buvo per didele, kad susitvarkytum? Mes meluojame, kai mes bijome... Bijome to, ko nezinome... Bijome, ka pagalvos kiti... Bijome, kas bus suzinota apie mus... Bet kaskart kai mes sumeluojame, musu baime dalykui, del kurio nerimaujame tik sustipreja...

Gyvenimas yra viena rizika ir reikalauja pasiryzti suoliams... Nebuk toks zmogus, kuris visa laika atsisuka y praeiti ir galvoja, ka butu padares ar ka galejo padaryti...

 

Ka tu darytum, jei kaskart, kai isimyli, tau reiketu istarti "SUDIE" ?

Ka darytum, jei kaskart, kai noretum kazko, jis niekada nebutu su tavimi?

Ka darytum, jei tawo geriausias draugas mirtu rytoj ir tu niekada negautum galimybes atskleisti jam kaip jautiesi? Netgi jei tai butu pasakymas, kad jis tau daugiau neberupi.

Ka darytum, jei myletum kazka stipriau nei bet kada ir negaletum jo gauti?

Ka darytum, jei niekada negautum progos pasakyti, jog visa savo seima laikai draugais, ir zinai, jog jie zino, kad juos myli?

 

Zmones gyvena, bet zmones ir mirsta. Ir as tau noriu pasakyti, kad Tu esi mano DRAUGAS. Jei mirtum rytoj (neduok dieve), tu butum mano sirdyje. Ar as buciau tavojoje...?

 

Galima buti geriausiais draugais vienais metais, neblogais biciuliais kitais metais, nedaznai bendrauti kitais, ir visai nenoreti bendrauti dar kitais metais.

Tad as tik norejau pasakyti, netgi jei as daugiau niekada daugiau su tavim nesnekesiu savo gyvenime, tu man ypatingas zmogus ir tu pakeitei mano gyvenima. As gerbsiu tawe, zavesiuos tawimi ir visa sirdimi branginsiu...

Noriu , kad seni draugai zinotu, kad ju nepamirsau...ir nauju draugu niekada nepamirsiu. Kiekvienam reikia draugo, gal kazkuria diena tau atrodis, lyg neturetum ne vieno draugo apskritai, tiesiog prisimink, kad as visada busiu salia...kad kazkam kazkur tu rupi ir .... visada rupesi.... 

 

Visiems mano draugams, kuriuos turiu, kuriu netekau ir su kuriais netyciom praradau rysi....